Product Information

Perrinas pastebėjo, kad cukravimas iš tikrųjų nėra komercinė operacija

Jis panaudojo gausius išteklius, pareikalavo tik nedidelio darbo jėgos kiekio ir naudojo daugumos ūkininkų jau turimas atsargas. Geriausia, kad tai sugriaus Karibų jūros cukranendrių, kurias gamina siaubingomis sąlygomis dirbantys vergai, rinką. Rushas išdėstė savo apmąstymus laiške savo draugui Thomasui Jeffersonui, kurį jis viešai pristatė 1791 m., užbaigdamas:

Negaliu negalvoti apie cukraus klevo medį su meile ir net garbingumu, nes įtikinau save pamatyti jame laimingą priemonę, leidžiančią mūsų Afrikos brolių prekybą ir vergiją cukraus salose paversti nereikalinga. visada buvo nežmoniškas ir neteisingas.

Susidarė nedidelis klevo cukraus burbulas, sumaišęs spekuliacijas pasienio žeme su karštu abolicionizmu. Vienas Pensilvanijos kvakeris, sužavėtas idėjos iš dorybės pasipelnyti, šiam tikslui suorganizavo asociaciją, nusiųsdamas pavyzdį prezidentui. Vašingtonas padėkojo už cukrų, koks jis ir buvo "labai malonu rasti tokios geros kokybės." William Cooper prikabino savo jauną miestą prie įmonės. Nyderlandų investuotojai subūrė konsorciumą.

Visos šios pastangos komerciškai žlugo. Rush gyrė klevų sulą už gebėjimą gaminti rafinuotą cukrų "aukščiausios kokybės grynumas," siūlantis saldumą be jokio skonio. Tačiau kaip rafinuota prekė, konkuruojanti vien dėl savikainos, klevų cukrus tiesiog negalėjo prilygti pigiems cukranendrių plantacijų produktams. Vėlyvojo sezono sula, turinti stiprų skonį, neabejotinai pasiūlė išskirtinį produktą, bet ne tokį, kuris galėtų pritraukti vartotojus, kurie turėjo galimybę gauti rafinuotesnių alternatyvų. Rushas spėliojo, kad vis tiek gali rasti kokią nors komercinę vietą, jei ją būtų galima paversti kažkuo labiau pageidaujamu. "Ji suteikia maloniausią melasą," rašė jis, siūlydamas tai padaryti "gali būti malonus vasaros alaus pagrindas." Jis bent jau tiko romui, bet Rushas pamaldžiai išreiškė savo viltį "mūsų piliečiai niekada nenaudos šių brangių sulčių šiam niekšiškam tikslui."

Žinoma, taip buvo, bet ne dažnai. Daugumą klevų sirupo taupūs ūkių šeimos ir toliau pavertė cukrumi, kad naudotų kaip saldiklį namuose, o perteklius atnešdavo nedidelę pinigų sumą. Ir kaip laisvės simbolis, jis išliko stiprus. Laisvos produkcijos judėjimo šalininkai vengė vergų darbo produktų ir ieškojo klevų cukraus. "Kol stovės klevų miškai," paragino Vermonto almanachą 1844 m. "neleisk, kad tavo taurė būtų pasaldinta vergų krauju."

Menininkas Eastmanas Johnsonas pilietinio karo protrūkį pasitiko paveikslų serija, vaizduojančia klevų cukravimo operacijas, sujungiančias jų panaikinimo dorybes su nostalgija paprastesniam amžiui. Tie, kurie paliko savo ūkius į klestinčius miestus arba po karo persikėlė į vakarus, atsinešė panašų klevo skonio troškimą. Cukrus buvo palyginti pigus ir gausus; migrantai troško būtent sirupo skonio, kurio jų protėviams taip ir nepavyko pašalinti. Vermonto klevų sirupas tapo vertingu prekės ženklu. Devyniolikto amžiaus pabaigoje Žemės ūkio departamentas paniekino idėją klevų sulą perdirbti į baltąjį cukrų, pažymėdamas, kad klevų cukrus ir sirupas buvo "vertinami dėl savo ypatingo skonio ir yra prabangos, o ne pagrindinės kasdienio mitybos prekės."

Vis dėlto, nuolat pabrėžiant lengvą, subtilų skonį, produktas tapo ypač jautrus klastojimui. Lentynos, užpildytos sirupu, supjaustytu gliukoze, sorgais ar kukurūzais; kai kurie tiekėjai pridėjo klevo medienos, hikorio ar net kukurūzų burbuolių nuovirų. Kiti pasikliovė vien išvaizda, verdančiu ruduoju cukrumi. XX amžiaus pradžioje vienas reformą vykdantis mokslininkas įvertino, kad kasmet parduodamas Vermonto klevų sirupas dešimt kartų viršija faktinę produkciją; kitas plyšo, kad nuo rytinės pakrantės iki Čikagos turi nusidriekti tankus klevų miškas, kad tik tiektų reikiamą sulą.

Taigi klevų sirupas tapo svarbiu simboliu naujame kryžiaus žygyje, šį kartą siekiant užtikrinti maisto tiekimo autentiškumą. Vartotojus supykdė mintis, kad jie gali mokėti didesnę kainą už rudojo cukraus vandenį. Jų pasipiktinimas dėl šio ikoninio amerikietiško produkto pažeidimo padėjo sutelkti paramą gryno maisto ir vaistų įstatymui. Įstatymas buvo priimtas 1906 m., o USDA Chemijos biuras ėmėsi išvalyti šalies bakalėjos lentynas.

Gryno maisto ir vaistų įstatymai atkūrė tiesą ženklinimui, tačiau jie negalėjo sulaikyti vartotojų ieškoti pigesnių alternatyvų. Dauguma šių ersatz sirupų stengėsi atkartoti aukščiausios kokybės sirupo šviesią spalvą ir švelnų skonį, siedami save su sena rafinuotumo samprata. Mapleine, kvapioji medžiaga, išleista 1905 m., pabrėžė savo gebėjimą daugintis "subtilus nepagaunamas klevo sulčių skonis," primindamas vartotojams, kad "Jei jis nėra subtilus, tai nėra skanus."

Blynų sirupų daugėjo, iš naujo apibrėždami save kaip visiškai šiuolaikiškus pasenusio mėgstamiausio patobulinimus. Tokie prekių ženklai, kaip „Log Cabin“, kuris 1887 m. buvo pradėtas gaminti kaip suklastotas klevų sirupas, patraukė pažangius vartotojus, pabrėždami mokslą ir tyrimus, kurie buvo skirti jų gamybai. "„Towle’s Log Cabin“ sirupas turi visą skanų, subtilų senų laikų Vermonto klevų sirupo skonį, tačiau patobulintas – daromas švelnesnis, švelnesnis, lygesnis, saldesnis," pasigyrė vienu skelbimu. Kitas tai paaiškino "Towle procesas moksliškai patobulina ir paaiškina klevo cukrų… sumaišytą su cukranendrių cukrumi." Didelis bumas įvyko po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo pristatyti prekių ženklai, paremti įmonių pastangomis, pvz., Quaker Oats teta Jemima ir Unilever ponia Butterworth, į kuriuos buvo įtraukti tik nedideli kiekiai tikrojo klevų sirupo. Sena Džefersono svajonė, kad cukranendrės pakeistų klevas, buvo pakeista; saldūs sirupai dabar grasino išstumti klevą iš Amerikos lentynų.

Gamyba nuolat mažėjo nuo amžiaus pradžios iki aštuntojo dešimtmečio. Tada jis ėmė lygiuotis, o pastaraisiais dešimtmečiais – atsigauti. Technologijų pažanga padidino gamybos efektyvumą. Smulkieji gamintojai padidino savo pastangas parduoti savo gaminius tiesiogiai vartotojams, o ne parduoti pramoninio masto operacijoms. Ir daugelis kitų pajuto kvietimą grįžti į šalį, kurį iš dalies įkvėpė Helen ir Scott Nearing Klevo cukraus knyga, lygių dalių vadovas ir manifestas.

Daugeliui šiuolaikinių gamintojų cukravimas vis dar yra sezoninis šalutinis būdas, būdas užsidirbti šiek tiek pinigų. Tačiau tai taip pat atlieka esminį kultūrinį vaidmenį, suburdama šeimas, sujungdama jas su praeitimi ir patvirtindama jų kaimo tapatybę. Kaip odė ir paaiškinimas – Noelio Perrino Mėgėjiškas cukraus gamintojas lieka nepralenkiamas. Perrinas pastebėjo, "tikrai nėra komercinė operacija. Tai pats laimingiausias derinys, komercinis reikalas, kuris taip pat yra kasmetinė apeiga, netgi meilės aktas."

Šiandien klevų gamintojai pabrėžia tą autentiškumą. Mano mėgstamiausio prekės ženklo kataloge yra nuotrauka, kurioje du traukiantys arkliai priešais medinę cukraus lūšnyną, pro jos stogą besiveržiantys garai. Pats sirupas iš tikrųjų gaminamas gofruoto plieno sandėlyje Vermonto biurų parke, tačiau parduodamas žalias ir kaimiškas.

Ir dėl to į klevų sirupo pasaulį atėjo klasės infliacija. Pramonė pasiūlė perženklinti visą mažmeninėje prekyboje parduodamą sirupą A klasė, ir surūšiuoti į keturias spalvas: auksinę, gintarinę, tamsią ir labai tamsią. Silpniausiam sirupui nebebus skiriamas aukštesnis įvertinimas už tobulą grynumą ir visišką švelnumą, o intensyviausio skonio sirupas – už drąsą paragauti klevo.

Naujoji sistema, aiškina pirmaujanti prekybos grupė, panaikins "dabartinė tamsesnio sirupo diskriminacija." Iki 2013 m. naujasis tarptautinis standartas turėtų būti visiškai pritaikytas, o vartotojams būtų suteikta galimybė aiškiai pasirinkti sirupus, turinčius tiek skonio, kiek jie nori. Taigi, jei jums patinka klevų sirupo skonis, galbūt norėsite rasti butelį B klasė kol dar gali. Iš etiketės pašalinus prastesnės klasės sirupą, rečiausias, kvapniausias sirupas greičiausiai bus bent jau toks pat brangus, kaip ir švelnesni ir gausesni pusbroliai.

Amerikiečiai šiandien priima išskirtinį mūsų konkrečios kilmės palikimą ir nebesiekia tobulinti savęs iki švelnaus produktoapzvalga.top atitikimo. Mūsų sirupo buteliai pagaliau vejasi.

Vaizdas: pick/Shutterstock.

Vėl toks metų laikas: vėlyvą rudenį visada pasirodo aibė istorijų apie tai, kaip medžioklė mus sieja su mėsa, bet jos visos klaidingos.

Neseniai Atlanto vandenynas paštu, Barry Estabrook prisipažino, "Kaip žurnalistė, kuri rimtai žiūri į maisto gamybos problemas, aš taip pat turiu dalykų, kurie mane veda iš proto." Na, Bari, aš su tavimi. Įtrauk mane į rašytojų, retkarčiais nustumiamų į slenkstį, sąrašą. Ir atminkite, kad mažiau dalykų mane dar labiau išprotina nei neišvengiamas vėlyvojo rudens bėrimas apie tai, kaip medžioklė mus sieja su mėsa.

Man priminė mano nepasitenkinimą šia žiniasklaidos priemone praėjusią savaitę, kai WNYC pranešė apie populiarius Peterio Zanderio medžioklės seminarus Kolumbijos apygardoje, Niujorke. Istorija paaiškino, kad Zander motyvacija "elnių žudymas yra palaikyti intymiausią ryšį su mėsa, kurią jis valgo." Draugas atsiuntė man kūrinį el. paštu su temos eilute "tai jus erzins." Erzink mane? Prakeiktas gabalas neleido mane miegoti naktį.

Niekas nenori gaminti "Penkių prieskonių troškinys su elnio motina, nušauta galingu šautuvu, kol jos kūdikis miegojo netoliese."

Zanderis išreiškia didžiulį troškimą greitai ištikti mirtį. Smūgis, pasak jo, turėtų būti gailestingas. "Aš tikrai nenoriu, kad ji [medžioklė] vyktų tolygiai, aš esu ten, kad nuimčiau savo maisto derlių… Nenoriu rizikuoti su [ginklu, kurio galia yra per maža arba abejotina. Noriu užtikrinti, kad gyvūnas būtų kuo humaniškesnis." Įsivaizduoju, kad dauguma skaitytojų pritars šiai logikai, pripažindami Zanderio užuojautą medžiojamiesiems. Tačiau iš pradžių mane stebina Zanderio kalba. Sąmoningai pasirinktas ar ne, jo žodžiai užmaskuoja jo pelningo pomėgio brutalumą.

Zanderio teiginys, kad jis pateko į mišką "nuimti mano maisto derlių" yra įprastas posakis tarp tausojančių medžiotojų. Pagrindinė reikšmė ir aiški potekstė "derlius" yra, pasak OED, "pjauti ir rinkti" auginamas pasėlis. Tik praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje medžiotojai šį terminą pradėjo taikyti gyvūnams. Nors techniškai teisingai, Zander naudojo "derlius" skirtas sušvelninti medžioklės smurtą. Bereikalingas nekalto gyvūno šaudymas, o tai, sumažinus jo esmę, yra neteisėtas smurtas, pridengtas nekenksminga augalinės žemdirbystės kalba. Zanderis atsisako rizikuoti su nepakankamai galingu ginklu. Akivaizdu, kad jis taip pat jaučia per daug galingą, bet mirtinai tikslų žodį: žudyti.

Problemiškesnis yra Zanderio troškimas "tikras kadras, kuris išves gyvūną kuo humaniškiau." Aš sulaukiu ir gerbiu greitos mirties troškimą (jei būtinai reikia medžioti). Bet vėlgi, terminiją verta išpakuoti. Smurtiškiausia konotacija, kokią tik galėjau rasti "išimti" buvo "varžovo akmens smūgis iš žaidimo" kerlingo sporte. Tačiau kiekvienas, kuris žiūri mafijos filmus, žino gilesnę Zanderio naudojimo reikšmę "išimti." Tai ką nors nužudyti. Žiauriai. Vikipedijos įraše apie italų mafiozą Lucky Luciano sakoma, kad Vito Genovese – kadaise buvęs Lucky vadovas. "norėjo išsinešti" Lucky varžybos.

Ir berniukas padarė. Tačiau niekas negalėtų apibūdinti Genovese mafijos hitų kaip baigtų "mandagiai," "maloniai," "gailestingai," arba "geranoriškai" – visa tai naudojama OED apibrėžti "humaniškai." Išpuoliai buvo šalti ir siaubingi. Zanderis tiki, kad gali "humaniškai" "išimti" elnias. Bet tai maždaug įmanoma, nes Sonny Corleone humaniškai išvežamas iš tos mokesčių punkto Krikštatėvis. Tačiau atkreipkite dėmesį į tai, kad pristatoma galinga ginkluotė "tikri kadrai" kad Korleonės derliaus nuėmimas būtų meistriškai efektyvus. Humaniškas? Ne tiek daug.

Zanderio žmona sutirština šį eufemizmo troškinį keliais pasirinktais savo priedais. Pati ne medžiotoja, ji vis dėlto dalyvavo vienoje iš savo vyro įmonių ir pranešė apie įvykį "transformuojantis, nes pamačiau iš pirmų lūpų… pagarbą, kurią medžiotojas jaučia miškams, visai motinai gamtai ir gyvūnui, kurį jie medžioja." Čia galima daug niurzgėti, bet sutelkime dėmesį į pagarbos sumedžiotam gyvūnui tvirtinimą. OED pirmiausia apibrėžia pagarbą kaip "gilią ar deramą pagarbą" pažymėtas "pagarba." Pagarba taip pat reiškia "garbinimas" kaip rezultatas "šventas ar išaukštintas personažas." Ar šie medžiotojai atsisakė, gerbė ar kaip nors išaukštino jų sumedžiotų ir nužudytų elnių šventą charakterį?

Apsvarstykite elnio požiūrį į klausimą. Elnių patelės, kurios dažnai yra skirtos populiacijos kontrolės tikslais, yra labai atsidavusios savo iš pradžių bejėgiams palikuonims. Jaunikliai, kurie gimę sveria vos kelis kilogramus, yra pažeidžiami. Jie negali pasitikėti, kol nesuvarto savo motinos pieno. Po to motina keletą mėnesių maitina savo palikuonis (dažniausiai vieną ar du jauniklius), o tada moko juos, kur jie gali patys ieškoti maisto. Būdami nepriklausomi, elniai prisijungia prie būrių, kuriuos dažnai stebi dominuojantis patinas. Kai matome elnią, graužiantį uogas, mes pernelyg dažnai neatpažįstame priklausomų santykių tinklo, kuris apibrėžia to elnio egzistavimą.

Tarkime, kad vienas iš Zanderio medžiotojų savo neabejotinai galingo ginklo taiklyje pateko elnio motina. Tarkime, motinos jauniklis buvo susisukęs į puikiai užmaskuotą rutulį už 20 jardų. Ir, tarkime, medžiotojas iššovė tą vis gailestingą šūvį, akimirksniu numetęs elnio motiną. Ar šiame veiksme yra pagarba? Atsižvelgiant į akivaizdų elnio susidomėjimą ne tik savo, bet ir savo palikuonių bei gaujos gyvenimu, man sunku rasti pagarbos ar pagarbos užuominą poelgiuose, kurie, kaip pamenate, paties Zanderio teigimu, turėtų būti netolygiai prilyginami. Vienintelis dalykas, kuris atidedamas arba laikomas šventu, yra medžiotojo nuotaikingumas.

Tekstinė WNYC kūrinio versija baigiasi – staigmena! — receptas. Ir su tuo ateina paskutinis kritinis eufemizmas, kuris yra maždaug 800 metų senumo. Niekas nenori gaminti "Penkių prieskonių troškinys su elnio motina, nušauta galingu šautuvu, kol jos kūdikis miegojo netoliese." Bet ką apie "Penkių prieskonių elnienos troškinys"? Daug skanesnis.

Atsižvelgiant į šiuos žodinius išsisukinėjimus, man kyla klausimas: kokio ryšio mes iš tikrųjų ieškome, kai ieškome savo maisto? Standartinė linija yra ta, kad medžiodami, skerdami ir kepdami gyvūnus mes valdome tiekimo grandinę nuo gyvūno iki meniu ir taip darydami demistifikuojame savo mėsos šaltinį. Skamba gerai. Tačiau kai sakome sau, kad iš pagarbos elniui humaniškai skiname elnieną, o ne žudome jaučiančią būtybę, kad patenkintume savo gomurį, mes ne tiek susiejame su savo maistu, kiek manipuliuojame kalba, kad to nežinotume. ko mes nenorime žinoti.